Ištraukos iš knygos „Akmenų knyga, arba žingsnis į platesnį suvokimą“ I tomo
Lauko akmenys priklauso tai pačiai akmenų karalystei kaip ir brangieji akmenys. Pastaraisiais žavimės ir puošiamės. Tie akmenėliai ne tik išoriškai vertingi, t. y. gražūs, bet gali būti mums naudingi ir gilesne prasme. Tačiau nereikėtų galvoti, kad gulintys po kojomis, randami dirvoje ar prie jūros akmenys nieko neverti. Visi pripažįsta, kad labai gražus žmogus gali būti ne toks puikus iš vidaus, o, atrodytų, išoriškai niekuo neįdomus gali slėpti didžiulius vidinius lobius. Su akmenimis kiek kitaip: vidinius lobius jie visi slepia, bet ne kiekvieno išorė itin patraukli. Žinoma, jeigu ant žemės pamatytumėte migdolo formos arba apvalų nepatrauklų akmenį, nežinodami, ko gero, nepakeltumėte, nors gal tai agatas. Tik atvėrus jį atsiveria visas grožis, kuris yra ne tik išorinis.
Žmogus įpratęs manyti, kad tai, kas ranka pasiekiama, negali būti vertinga. Kiekviena Žemės teritorija turtinga savaip: Meksikoje randamas turkis, Kinijoje – nefritas, Indijoje – visa puokštė mineralų, Lietuvoje – gintaras ir puikūs lauko akmenys. Daugelis rimtų tyrinėtojų teigia, kad vaistams, kaip ir amuletams, labiausiai tinka tos medžiagos, žolės ir pan., kurios randamos gimtinės teritorijoje. Jos formuojasi ir gyvena toje pačioje terpėje, yra to paties egregoro dalis, taigi puikiausiai pritaikytos vietos gyventojų energinei struktūrai. Nesvarbu, kad, kaip mūsų geologai teigia, didžioji dalis riedulių, ledynams judant Lietuvos teritorijos link, buvo atstumti iš Kolos pusiasalio ir šiaurinės Skandinavijos dalies. Jie jau tūkstantmečius guli čia, Lietuvoje, tad tapo jos gyventojais.
Kadaise, dar kelis tūkstantmečius prieš Kristų, Jūržemio teritorijoje, į kurią įėjo ir dabartinė Lietuva (apie tai rašoma A. Ilgevičienės knygoje „Lietuvos šauksmas“, 2006), gyveno išmintingi gamtos vaikai, kalbėję su medžiais, akmenimis, elementalais, dvasiomis. Jų Dievas buvo Gamta. Iš jų tikėjimo vėliau vystėsi mums žinoma pagonybė. Jų kryptis labai priminė keltų tradicijas, tačiau turėjo nemažai savų niuansų. Kiek kitaip tai skambėjo Skandinavijos teritorijoje, net Kolos pusiasalyje. Tų tradicijų neliko užrašytų jokiuose šaltiniuose, bet įsirašė į kadaise ten gyvenusiųjų genetinę atmintį. Keistų akmeninių statinių, kurie priklausė jau mums žinomam pagonybės laikotarpiui, likučių buvo galima rasti dar prieš Tarybų valdžios atėjimą ir kurį laiką jos periodu Lietuvoje, Latvijoje, pietinėje Estijos dalyje ir Kaliningrado srityje. Žemės plotus įsisavinant žemdirbystei, akmenys buvo „laidojami“, skaldomi ir t. t.
Nuo seno Lietuvos žemėje akmenys buvo laikomi šventais. Senoliai žinojo jų vertę, suprato jų Dvasią, todėl puikiai galėjo naudoti juos savo tikslams.
Tam tikri akmenys buvo imami namams statyti, tvoroms tverti. Buvo skirtųjų šventykloms, aukurams ir buvo tiesiog šventų akmenų, kuriuos statydavo atskirai ir kurie turėjo tam tikras funkcijas, žinomas tik žyniams.
Dabartinis žmogus, kasdien bėgdamas paskui pinigus ir populiarumą arba įlindęs į kompiuterį ar televizorių, pamiršo absoliučiai viską, kas įdėta į jo genetinę atmintį. Jis tiesiog numojo ranka į gamtos siūlomą pagalbą, tad geriau susirgęs rieškučiomis geria vaistus arba gulasi ant operacinio stalo. Senoliai sirgo mažiau. Kodėl? Ogi todėl, kad protas dar nebuvo spėjęs paversti jų savo įgeidžių ir norų vergais, priklausomais nuo įvaizdžio ir visų technokratinės visuomenės produktų. Tada gamta buvo gerbiama, o ne niokojama. Žmogus nedrįsdavo nukirsti gyvo didelio medžio, nes žinojo, kad jis turi dvasią, tad jo nukirtimas tolygus žmogžudystei. Savo būstui statyti arba įvairioms gyvenimo reikmėms jis kirsdavo tik tuos medžius, kurių dvasia jau buvo išėjusi arba jie buvo sergantys, arba tiesiog natūraliai retindavo mišką. Žvėrių taip pat niekas nežudė be reikalo, o tik tada, kai reikėdavo maisto arba užpuolimo atveju. Dabar žudoma savo malonumui. Įsivaizduokite, jeigu atsirastų būtybė, stipresnė už žmogų, ir imtų tą daryti su juo…
Kur dingo didingoji Žmogaus Dvasia, Sąmonė? Jeigu žmonės būtų sąmoningi, o ne tik protingi, jie taip nesielgtų. Jie mokėtų panaudoti senovės išmintį savo dabartinėje visuomenėje, išvysčiusioje intelektą, techniką, ir taptų Tikraisiais Žmonėmis, kokiais juos norėjo matyti Kūrėjas, išleisdamas į pasaulį.
Bet grįžkime prie akmenų. Namams statyti, t. y. jų sienoms, tvoroms, grindiniams, buvo naudojami akmenys, neturėję ypatingų rašmenų, piešinių ar formų. Kai kurie jų būdavo nuskelti. Tai vadinamieji darbiniai akmenys.
Pamatams žmonės rinkdavo didelius jėgos akmenis arba bent įdėdavo į kiekvieną sieną po vieną tokį. Juos mūrydavo ir į miesto sieną tikėdami, kad tada jo neužkariaus priešai. Jėgos akmeniu buvo laikomas tamsus, vienoje pusėje aštrus akmuo, pageidautina su kokiu simboliu ar kryžiumi. Pamatams tikdavo ir įskeltas ar kiek nutrupintas.
Jėgos akmenimis būdavo laikomi akmenys iš stiprių Žemės vietų arba susijusieji su tam tikrais stebuklingais įvykiais ir „dangaus akmenys“ (meteoritai arba tektitai).
Nuvykę į Didžiojo Ustiugo (Великий Устюг) miestą Rusijos šiaurėje ir nuėję į Prokopijaus Teisingojo cerkvę, Jūs sužinosite legendą apie tai, kaip prieš 700 metų gyvenęs šventasis Prokopijus Teisingasis sustabdė Dievo siųstą akmenų debesį, turėjusį sugriauti miestą už žmonių nuodėmes. Akmenys nukrito apie 15 km nuo miesto. Jų nukritimo vieta ir dabar yra piligrimų kelionių tikslas. Manoma, kad toje vietoje rastas akmuo apsaugo nuo visų nelaimių. Ilgą laiką didelius akmenis iš tos vietos mūrydavo į visas keturias cerkvių sienas arba bent rytų pusėje. Teigiama, kad visų Didžiojo Ustiugo cerkvių pamatuose yra tokių akmenų, kaip ir kai kurių Maskvos cerkvių.
Šventyklų pamatams būtinai būdavo naudojami keturi ar daugiau jėgos akmenys. Į jų tarpus įterpdavo moteriškų (apvalių arba aptakių) akmenų – „bobučių“. Akmenų spalva būdavo renkama pagal šventyklos pobūdį.
Ritualiniai akmenys – tai įdomių formų akmenys su piešiniais: kryžiais, simboliais, žvaigždynais. Vieta tokiam akmeniui statyti būdavo kruopščiai parenkama, o tada nuodugniai ištiriama, kaip geriau jį pastatyti, kad jame slypinti energija būtų labiau panaudota, nes, pavyzdžiui, vienaip veikia jėgos akmuo, pastatytas galva žemyn arba gulomis, ir visiškai kitaip – galva į dangų.
Statant harmonizuojančias kompozicijas, jėgos akmenys būdavo statomi pakaitomis su „bobutėmis“. Kompozicijas, skirtas apvalymo ritualams, statydavo tik iš jėgos akmenų. Juos renkantis ir statant, būtina kalbėtis su akmenų dvasiomis, kad jos padėtų atrasti geresnę padėtį ir padarytų akmenis lengvesnius.
Trupantys akmenys nebūdavo naudojami. Tai mirę akmenys, kurių dvasia jau išėjusi. Tokių geriau aplinkoje neturėti. Jie geriausiu atveju neutralūs, tačiau dažnai nusiurbiantys energiją. Šitokį akmenį galima laikyti nebent atokesnėje vietoje turint ligonį, kenčiantį nuo priklausomybių. Jį ant akmens galima sodinti 30 min. per dieną saulei leidžiantis su programa, kad akmuo pasiimtų jo problemą. Tiesa, po tam tikro laiko tokį stipriai padirbėjusį akmenį reikėtų atiduoti upei, nes jam bus sunku išsivalyti. Apytaka jame nebevyksta. Jis ima, bet nebeatiduoda. Problema akmenyje užrakinama.