Pradedama nauja straipsnių serija apie akmenis. Tai, kas bus aprašoma, paremta mano pastarųjų šešerių darbo metų patirtimi, sukaupta stebint situacijas ir atvejus, tyrimais ir mano kolegų vokiečių potyriais ir atradimais.
Šio straipsnio tematika – geologinė. Tai labai svarbu, nes tiek pas mus, tiek užsienyje parduodami ir tikri, ir paveikti, taip pat sintetiniai akmenys. Tad jeigu norima, kad akmuo veiktų, pirma ir būtiniausia sąlyga – jis turi būti tikras ir niekaip nepaveiktas. Daugelyje šaltinių, ypač rusų autorių knygose, painiojami pavadinimai, grupės ir pan. Nebeįmanoma suvokti, apie kokio akmens energines savybes kalbama.
Pavyzdžiui, ne vienas rusų (tuomet ir mūsų) autorius mėnulio akmenį vadina selenitu (matyt, nuo Baltojo Mėnulio, t. y. Selenos, pavadinimo). Vokiečių profesoriaus V. Šumano teigimu, mėnulio akmuo priklauso lauko špatų grupei. Jo kietumas – 6–6,5. Tai pačiai grupei priklauso ir yra tokio paties kietumo labradoritas, avantiurininis lauko špatas (saulės akmuo). Selenitu vadinama pluoštinė gipso atmaina. Jo kietumas – 1,5–2. Dalis prie paranormalių reiškinių prisilietusių žmonių bando akmens tikrumą nustatinėti švytuokle, virgulėmis ar pojūčiais. Drįstu teigti, kad didžioji jų dalis tikrai apsirinka. Tuo ne vieną dešimtį kartų įsitikinau praktiškai. Apie tuos dalykus plačiau pakalbėsime kituose rašiniuose. Dabar noriu pasakyti, kad akmens tikrumą gali nustatyti tik patyręs mineralogas ar gemologas, atlikdamas reikalingus tyrimus tam skirtais prietaisais. Retas juvelyras gali juos teisingai atpažinti.
Mineralogai teigia, kad juvelyrikoje galima naudoti apie 300 mineralų. Faktiškai naudojama apie 70, o plačiausiai – tik apie 30 pavadinimų mineralų. Akmens blizgesio patvarumas priklauso nuo jo kietumo. Tą reikėtų žinoti perkant papuošalus, ypač gaminantis žiedus. Minkštesni akmenys mažiau atsparūs cheminiam ir fiziniam poveikiui. Juos tiesiog reikia labiau saugoti, t. y. stengtis nesubraižyti, nusiimti dirbant ūkio darbus, netepti kremo ant rankos su žiedu ir t. t.
Pasak žinomo lietuvių mineralogo Aniceto Kartavičiaus, mineralų kietumą lemia cheminių ryšių tarp kristalo atomų, jonų, molekulių pobūdis. Dar ir dabar tebesinaudojama austrų mineralogo Frydricho Moso 1812 metais pasiūlyta skale mineralų kietumui nustatyti. Tam jis pasirinko etaloninius mineralus, t. y. jais galima tikrinti kitus žemesnės skalės mineralus. Šalia surašyti ir kiti tai skalei priklausantys akmenys.
| Mineralas | Kietumas |
| talkas | 1 |
| gipsas | 2 |
| alebastras (2–2,5), uleksitas, siera (1,5–2) | |
| kalcitas | 3 |
| baritas, anhidritas (3–3,5), gagatas (2,5–4) serpentinas (2,5), chrizokola (2–2,5) | |
| fluoritas | 4 |
| magnezitas, rodochrozitas, azuritas (3,5–4), kupritas (3,5–4), malachitas (3,5–4) | |
| apatitas | 5 |
| dioptazas, smitsonitas, obsidianas (5–5,5) | |
| ortoklazas | 6 |
| amazonitas (6–6,5), labradoritas (6–6,5), nefritas (6–6,5), mėnulio akmuo (6–6,5), piritas (6–6,5), opalas (5,5–6,5), hematitas (5,5–6,5), rodonitas (5,5–6,5), lazuritas (5–6), turkis (5–6), solitalitas (5,5–6,5) | |
| kvarcas | 7 |
| ametistas (7), citrinas (7), kalnų krištolas (7), rožinis kvarcas (7), dūminis kvarcas (7), danburitas (7–7,5), grosuliaras (7–7,5), piropas (7–7,5), turmalinas (7–7,5), tigro akis (7), cirkonas (7–7,5), agatas (6,5–7), chrizoprazas (6,5–7), žadeitas (6,5–7), jaspis (6–7), chrizolitas (6,5–7), tanzanitas (6,5–7) | |
| topazas | 8 |
| špinelis (8), akvamarinas (7,5–8), smaragdas (7,5–8), almandinas (7,5–8), aleksandritas (8,5), chrizoberilas (8,5) | |
| korundas | 9 |
| rubinas, safyras | |
| deimantas | 10 |
Kietesnis brėžia minkštesnį. A. Kartavičius siūlo parankinę „kietumo“ skalę: minkštas grifelis – 1, nagas – 2, vario moneta – 3, lango stiklas – 5, peilio ašmenys – 6, dildė – iki 7, sintetinis rubinas – 9.
Tad galite bandydami pasitikrinti patys.
1907 m. Tarptautinio matų ir svorių komiteto konferencijoje Paryžiuje buvo priimtas metrinis karatas, lygus 200 mg arba 0,2 g, kuris ir naudojamas sveriant šlifuotus juvelyrinius ir brangiuosius akmenis. Iki tol karato masė keitėsi, tad istorinių deimantų masė dabar gali nebeatitikti.
Mineralo kaina priklauso nuo jo kokybės. Skirtumai čia didžiuliai. Karatas deimanto gali kainuoti nuo 100 iki 10 000 ir daugiau dolerių ir t. t.
Visame pasaulyje kovojama už tikrų ir negamtinių mineralų atskyrimą. Įvairiose šalyse tai daroma skirtingai, kartais ir nieko nedaroma. Dažniausiai, žinoma, nukenčia pirkėjas.
Tad 1961 metų spalio mėnesį Vokietijoje dešimties šalių delegatai priėmė CIBJO reikalavimus, kuriais dabar vadovaujasi 20 šalių, tarp jų ir Lietuva.
Pagal CIBJO klasifikaciją juvelyriniai akmenys skirstomi taip:
- Gamtinės medžiagos.
- Dirbtiniai produktai.
Gamtinės medžiagos skirstomos į:
- a) brangakmenius, juvelyrinius ir puošniuosius akmenis;
- b) organines medžiagas (amonitas, dramblio kaulas, gagatas, perlamutras, gintaras, koralas, suakmenėjęs medis, vėžlio kiautas).
Perlas pateikiamas kaip organinė medžiaga ir jam skiriama daug vietos CIBJO reikalavimų puslapiuose. Mūsų gemologai sako, kad tikrų perlų nebėra. Rungiasi čia tik kultivuotų perlų ir imitacijų kokybės.
Dirbtiniai produktai gali būti:
- a) sintetiniai akmenys (jie sukurti žmogaus, bet fizinės ir cheminės savybės atitinka tikrus);
- b) sudėtiniai akmenys (jie susideda iš dirbtinai sujungtų dalių – gali būti tiek tikrų, tiek sintetinių akmenų);
- c) akmenų imitacijos (jos iš dalies arba visiškai sukurtos žmogaus, turi tikrų akmenų efektą, bet neturi tikriems akmenims būdingų cheminių ir fizikinių savybių bei kristalinės struktūros);
- d) rekonstruoti akmenys (gaminami lydant ar presuojant gamtines medžiagas į vientisą dirbinį);
- e) organinių medžiagų imitacijos (neturi būdingų cheminių ir fizikinių savybių, bet imituoja išorę, spalvą, efektą).
Juvelyriniai akmenys ir organinės medžiagos gali būti paveikti švitinant, dirbtinai keičiant (lazerio naudojimas intarpams pakeisti ar išorinių įtrūkimų užpildymas stiklu arba plastiku), dažant ar kitaip chemiškai apdorojant.
Pagal CIBJO reikalavimus parduodant akmenį šalia jo pavadinimo turėtų būti įrašytas žodis „apdorotas“ (jeigu taip yra) arba „sintetinis“. Nuoroda turi būti aiški. Deja, mūsų parduotuvėse nedaug kur rasite tokį užrašą.
Daugelis poveikių akmeniui pagal CIBJO reikalavimus yra leidžiami. Vokietijoje 1995 m. buvo sukurta Tarptautinė organizacija, tirianti gydomąsias akmenų savybes ir kovojanti už tai, kad pirkėjas gautų tik tikrą, jokiais būdais nepaveiktą produktą. Tai organizacijai priklauso ir šio rašinio autorė. Vokietijoje jau daugelis įmonių į tai žiūri rimtai, stengiasi ir šveicarai. Lieka tikėtis, kad toks požiūris ateis ir į Lietuvą. Džiugina, kad žmonės vis labiau supranta tikrojo akmens vertę ir ima jo ieškoti. O kas ieško – visada randa.
Astromineralogė Audronė Ilgevičienė, „Lemtis“, 2001, Nr. 3 (38)