Praktikuodami jogą ar kitą dvasinę praktiką, įsivaizduojame, kad svarbiausia yra skaityti dvasingas knygas, taisyklingai kvėpuoti, daryti fizinius pratimus ir pan. Dažnai užmirštame, kad vienas svarbiausių, o gal ir pats svarbiausias dalykas dvasinio kelio pradžioje – laikytis tam tikrų etikos ir moralės principų. Jogai nepripažįsta tradicinės Vakarų moralės ir teigia, kad šios etikos esmė – tai, ką kiti galvoja apie tave. Ji pagrįsta visuomenės nuomone apie žmogų. Jogai taiko daug griežtesnius kriterijus. Jie kalba apie minčių ir norų kontrolę, įvaldymą. Ne ką kiti galvoja apie tave, o kas esi iš tikrųjų. Moko būti sąžiningiems sau. Mintis yra materiali, todėl ji taip pat svarbi, kaip ir pats veiksmas.
Todėl bet kokia dvasinė praktika prasideda nuo pirmųjų dviejų aštanga (aštuoniapakopės) jogos pakopų – jamų ir nijamų. Jos dar vadinamos savitramda ir savitvarda ir aprašytos senovės indų išminčiaus Patandžalio veikale ,,Jogos sūtros“. Neįsitvirtinę jose, statome jogos namą be pamatų. O tai labai pavojinga. Kur nukreipsime jogos praktikomis sugeneruotą energiją? Jei energija veršis per pirmąsias dvi čakras muladharą ir svadhisthaną, turėsime papildomų problemėlių ir sustiprinsime jau esamas. Kam tuomet reikalinga tokia jogos praktika? Generuosime energiją ir tenkinsime nesibaigiančius norus, ambicijas. Išaugintas dvasinis ego daug pavojingesnis nei paprastasis, materialusis. Tai vienodai liečia ir visas kitas dvasines praktikas ir kryptis. Juk ne šiaip sau Rišis Patandžalis rašė apie jamas: „Šis Didysis Įžadas yra universalus, neapribotas gimimu, vieta, laiku ar aplinkybėmis“ (II, 31 sūtra). Vadinasi, jų laikytis privalu visiems, net labiausiai pažengusiems jogams. Taigi, jamos Patandžalio sūtrose vadinamos Didžiuoju Įžadu – Mahavratam.
Mokytojai griežtai perspėja, kad nesilaikant šių principų galimi rimti fiziniai ir psichiniai sutrikimai. Vienas iš jogos sūtrų komentatorių M. Govindanas rašo: „Nestabilūs savomis žiniomis įvairių dvasinių krypčių adeptai kartais ignoruoja jas (jamas ir nijamas) ir dažniausiai užsitraukia sau nemalonumus arba visišką žlugimą.“ Ir tai ne juokai.
Kartais iš mūsų jogų girdžiu pasakymus, kad „visa yra viena“ arba „įvyks taip, kaip turi įvykti“ ir pan. Jei ši pasaulėjauta yra patvirtinta praktine sąmonės būsena, puiku (bet ar daugelis gali tai konstatuoti, likę patys su savimi?). Kitu atveju dažnai tokia pseudofilosofine eklektika bandome lyg figos lapeliu pridengti jamų ir nijamų nesilaikymą. Kam siekti keisti savo charakterį, jei viskas kyla iš vieno šaltinio, visa yra viena ir t. t. Kam kasdieniame gyvenime daryti gerus darbus, padėti žmonėms? Juk viskas bus, kaip turi būti, kaip užprogramuota. Tokie požiūriai, nesustiprinti intuityviu žinojimu, veda į buitinį fatalizmą ir saviapgaulę.
Šiame pasaulyje egzistuoja įvairių koordinačių sistemų. Viena iš jų – „advaitinė“. Tačiau tai ne intelektualinė filosofija. Reikia pačiam tapti advaita, tik tada posakis „visa yra viena“ prisipildys realios prasmės. Kol protas yra dualistinėje koordinačių sistemoje ir negali žinoti, kokį gyvenimo brėžinį Dievas jau yra nubraižęs, tokiam laisva valia egzistuoja kaip nežinojimo sukelta iliuzija. Pvz., žmogus skęsta, o tu jo negelbėji. Atseit todėl, kad esi „advaitistas“. Teigdamas, kad galbūt jam lemta nuskęsti… (taip tiesiog užmaskuodamas savo baimę ir neryžtingumą, be viso to, dar ir spręsdamas už Dievą, gyventi žmogui ar mirti, riboto suvokimo ahamkara, arba ego, prisiima absoliuto, arba Dievo, funkcijas). Bet argi tu supratai Dievo valią? Ar tau žinomi Viešpaties keliai? O gal Dievas ir pasiuntė tave ton vieton tam, kad padėtum skęstančiajam ir abu išmoktumėte savas pamokas. Kas žino? Ir kas gali nuspręsti, gelbėti ar ne, jeigu ne tu pats čia ir dabar?
Todėl didelio Kelio pradžioje, prieš tapdami advaita, turime tapti jama ir nijama. Ne tiesiog laikytis šių principų, o tapti jais. Visi žmonės yra jogai, tik vieni apie tai žino, o kiti – ne. Tie, kurie žino, turi didelį privalumą. Tiems, kurie nežino, buvo skirti du straipsniai (toliau pateiktos nuorodos į juos).
Gintaras Ronkaitis: Pramogaujanti tauta?
Gintaras Ronkaitis: Tuštybės mugė
OM NAMAH SHIVAYA
Gintaras Ronkaitis-Narajanas