Pradedama nauja straipsnių serija apie akmenis. Tai, kas bus aprašoma, paremta mano paskutiniųjų šešerių metų darbo įvairių situacijų ir atvejų stebėjimu, tyrimais bei mano kolegų vokiečių potyriais ir atradimais.

Šio, pirmojo, straipsnio tematika - geologinė. Tai labai svarbu, nes tiek pas mus, tiek užsienyje parduodami ir tikri, ir paveikti bei sintetiniai akmenys. Tad jei norima, kad akmuo veiktų, pirma ir būtiniausia sąlyga - jis turi būti tikras ir niekaip nepaveiktas. Daugelyje straipsnių, o ypač rusų autorių knygose, painiojami pavadinimai, grupės ir pan. Atsiranda painiava ir nebeįmanoma suvokti, apie kokio akmens energetines savybes kalbama.

Pavyzdžiui, ne vienas rusų (tuomet ir mūsų) autorius Mėnulio akmenį vadina selenitu (matyt, nuo Baltojo Mėnulio arba Selenos pavadinimo). Pagal vokiečių profesorių V. Šumaną Mėnulio akmuo priklauso lauko špatų grupei. Jo kietumas - 6-6,5. Tai pačiai grupei priklauso ir yra tokio paties kietumo -labradoritas, avantiurininis lauko špatas arba Saulės akmuo. Selenitu gi vadinamas plaušeliais gipsas. Jo kietumas - 1,5-2. Dalis prie paranormalių reiškinių prisilietusių žmonių bando akmens tikrumą nustatinėti švytuokle, virgulėmis ar pojūčiais. Drįstu teigti, jog didžioji jų dalis tikrai apsirinka. Tuo ne vieną dešimtį kartų įsitikinau praktikoje. Apie tuos dalykus plačiau pakalbėsime kituose rašiniuose. Dabar gi noriu pasakyti, kad akmens tikrumą gali nustatyti tik patyręs mineralogas ar gemologas, atlikdamas reikalingus tyrimus tam skirtais prietaisais. Retas juvelyras gali juos teisingai atpažinti.

Mineralogai teigia, jog juvelyrikoje galima naudoti apie 300 mineralų. Faktiškai naudojama apie 70, o plačiausiai - tik apie 30-ties pavadinimų mineralų. Akmens blizgesio patvarumas priklauso nuo jo kietumo. Tą reikėtų žinoti perkant papuošalus, ypač gaminantis žiedus. Minkštesni akmenys mažiau atsparūs cheminiams ir fiziniams poveikiams. Juos tiesiog reikia labiau saugoti, t.y. stengtis nesubraižyti, nusiimti dirbant ūkio darbus, netepti kremo ant rankos su žiedu ir t.t.

Pagal žinomą lietuvių mineralogą Anicetą Kartavičių mineralų kietumą lemia cheminių ryšių tarp kristalo atomų, jonų, molekulių pobūdis. Dar ir dabar tebesinaudojama austrų mineralogo Fridricho Mosės 1812 metais pasiūlyta skale mineralų kietumui nustatyti. Tam jis pasirinko etaloninius mineralus, kurie lentelėje bus pabraukti, t.y. jais galima tikrinti kitus žemesnės skalės mineralus. Šalia surašau ir kitus tai skalei priklausančius akmenis.

Kietesnis brėžia minkštesnį. A.Kartavičius siūlo parankinę "kietumo" skalę: minkštas grifelis - 1, nagas- 2, vario moneta - 3, lango stiklas - 5, peilio ašmenys - 6, dildė - iki 7, sintetinis rubinas - 9.

Tad galite bandydami pasitikrinti patys.

1907m. Tarptautinio matų ir svorių komiteto konferencijoje Paryžiuje buvo priimtas metrinis karatas, lygus 200 mg arba 0,2 g, kuris ir naudojamas sveriant šlifuotus juvelyrinius ir brangiuosius akmenis. Iki tol karato masė keitėsi, tad istorinių deimantų masė dabar gali nebeatitikti.

Mineralo kaina priklauso nuo jo kokybės. Skirtumai čia į didžiuliai. Karatas deimanto gali kainuoti nuo 100 Lt iki 10.000 ir daugiau dolerių ir t.t.

Visame pasaulyje kovojama už tikrų ir negamtinių mineralų atskyrimą. Įvairiose šalyse tai daroma skirtingai, kartais ir nieko nedaroma. Dažniausiai, žinoma, nukenčia pirkėjas.

Tad 1961 metų spalio mėnesį Vokietijoje dešimties šalių delegatai priėmė CIBYO reikalavimus, kuriais dabar vadovaujasi 20 šalių. Tarp jų ir Lietuva.

Pagal CIBYO klasifikaciją juvelyriniai akmenys skirstomi:

1.Gamtinės medžiagos.
2.Dirbtiniai produktai.

Gamtinės medžiagos skirstomos į:

a) brangakmenius, juvelyrinius ir puošniuosius akmenis;
b) organines medžiagas (amonitas, dramblio kaulas, gagatas, perlamutras, gintaras, koralas, suakmenėjęs medis, vėžlio kiautas).

Perlas pateikiamas kaip organinė medžiaga ir jam skiriama daug vietos CIBYO reikalavimų puslapiuose. Pagal mūsų gemologus tikrų perlų nebėra. Rungiasi čia tik kultivuotų perlų ir imitacijų kokybės.

Dirbtiniai produktai skirstomi į:

a) sintetinius akmenis (jie sukurti žmogaus, bet fizinės ir cheminės savybės atitinka tikrus);
    b) sudėtiniai akmenys (jie susideda iš dirbtinai sujungtų dalių - gali būti tiek tikrų, tiek sintetinių akmenų);
    c) akmenų imitacijos (jos dalinai arba visiškai sukurtos žmogaus, turi tikrų akmenų efektą, bet neturi tikriems akmenims būdingų cheminių ir fizikinių savybių bei kristalinės struktūros);
    d) rekonstruoti akmenys (gaminami lydant ar presuojant gamtines medžiagas i vientisą dirbini);
    e) organinių medžiagų imitacijos (neturi būdingų cheminių ir fizikinių savybių, bet imituoja išorę, spalvą, efektą.

Juvelyriniai akmenys ir organinės medžiagos gali būti paveikti švitinant, dirbtinai keičiant (lazerio naudojimas intarpų pakeitimui ar išorinių įtrūkimų užpildymas stiklu ar plastiku), dažant ar kitaip chemiškai apdorojant.

Pagal CIBYO reikalavimus parduodant akmenį šalia jo pavadinimo turėtų būti įrašytas žodis "apdorotas" (jei taip yra) arba "sintetinis". Nuoroda turi būti aiški. Deja, mūsų parduotuvėse tai nedaug kur rasite.

Daugelis poveikių akmeniui pagal CIBYO reikalavimus yra leidžiami. Vokietijoje 1995m. buvo sukurta Tarptautinė organizacija, tirianti gydomąsias akmenų savybes ir kovojanti už tai, kad pirkėjas gautų tik tikrą ir jokiais būdais nepaveiktą produktą. Tai organizacijai priklauso ir šio rašinio autorė. Vokietijoje jau daugelis firmų rimtai atsižvelgia i tai, stengiasi ir šveicarai. Lieka tikėtis, kad tai ateis ir i Lietuvą. Džiugina, jog žmonės vis labiau supranta tikrojo akmens vertę ir ima jo ieškoti. O kas ieško - visada randa.

Audronė Ilgevičienė (astromineralogė)

LEMTIS 2001 Nr.3 (38)