Gyvenimas yra sielos kelionė vidun. Tai kelionė, kurioje nėra išvykimo ir atvykimo, tai žinojimo kelionė. Tai kelionė be judėjimo. Ji prasideda iš taško, į kurį turėsite atvykti.
Svamis Chidananda
Žymaus kultūrologo straipsnis (ištraukos pateikiamos po šio laiško) paskatino užrašyti keletą minčių. Autorius per visuomeninio gyvenimo pavyzdžius ir prizmę skatina pamąstyti apie subjekto laikyseną įvairių objektų atžvilgiu. Tai tik pasaulietiniai požiūriai, kurie kartais paskatina mąstyti ir reflektuoti į kitas, tarp jų ir dvasinio gyvenimo, sritis.
Viena iš paminėtų problemų yra tai, kad ortodoksinis požiūris gali būti toks pat „pavojingas“ kaip ir revoliucinis radikalizmas. Viskas taip pat yra ir su joga, požiūriais į mokymą ir savo vietą šiame procese (nors iš tikrųjų, matyt, jokio jogos proceso nėra, yra tik „netobuli“ mokiniai, kuriems tas vadinamasis „procesas“, arba sadhana, yra reikalingi!).
Taigi, vieni teigia atstovaują 5000 metų „grynajai“ ir „klasikinei“ jogos tradicijai, todėl sergėja kiekvieną smulkmenėlę, kurią perdavė mokytojas. Štai taip jis sėdėjo, taip ir tokia seka darė asanas ir tik tokiais žodžiais kalbėjo, štai taip mokė – tie mokytojai yra nuolat cituojami, horizontas užsidaro ties jais, visa kita praktika ir išmintis lieka už suvokimo ir interesų horizonto. Ypač tai būdinga uoliems vakariečiams, bandantiems rytietiškas praktikas perkelti į Vakarų protus. „To mus išmokė mokytojas ir nieko daugiau! Žingsnis į kairę arba į dešinę jau laikomi pabėgimu. Mes mokome būtent taip, ir taškas, mąstome neišeidami už mokytojo pateiktos žinių ir patyrimo erdvės ribų“ (kažin ar pats jų guru apsidžiaugtų tai išgirdęs). Šiek tiek dirbtinai sutirštinu spalvas, praktiniame gyvenime retai pasitaiko visiškai tamasinių ortodoksų, tiesiog tai paryškinta tendencija.
Kita ne mažiau „įdomi“ tendencija – revoliucinis radikalizmas. Atseit viskas čia blogai, viskas, kas išmokta ir patirta, gryni niekai. Todėl tą „viską“ reikia sugriauti, išardyti, paneigti ir skubiai ieškoti savojo „kelio“ jogoje ar kitose dvasinėse praktikose. Kai kurie šios tendencijos atstovai jau šiandien čia ir dabar gali pasijusti didžiais mokytojais ir kurti „savo“ jogą. Jogą per ankstesnės patirties neigimą ir nemažėjantį ego. Čia karaliauja radžas, aistra.
Štai tokie kraštutinumai, nulemti protų užterštumo, ribotumo ir visokių klastingų ragų ir dvėšų. Nulemti taip širdžiai mielo, paprasto dualizmo ir konceptualizavimo, dažnai supaprastinto vertinimo: čia gerai, čia blogai, šitas toks, o šitas anoks ir t. t. Tikrai linksma, bet ar tokie požiūriai mus priartina prie Tikrosios Tiesos Suvokimo, amžinosios Savasties pajautos?
Yra noras „žaisti“ jogą? Galima žaisti. Tai viena iš šakti, visuminės pasaulio energijos, manifestacijų. Šis žaidimas nėra kenksmingas sveikatai ir aplinkiniams. Gal natūralu, kad pradžioje dažnai dominuoja žaidimas: vieni žaidžia „indėnus“ su vigvamais, lankais ir kitais būtinais indėniško gyvenimo atributais, kiti – „indus“ su atitinkama apranga, įpročių ir papročių imitacija, maistu… O kodėl ir ne? Vaikai gyvenimą visada pradeda nuo žaidimų. Ateis diena, jie subręs ir atskirs tikrus dalykus nuo netikrų.
Tikrai ateis diena, kai siela supras savo tikrąją prigimtį ir jos atskirumą nuo kūno ir proto, nuo proto sukurtų koncepcijų ir pan. Tai neišvengiamai atsitiks kaip savaiminis procesas visiems praktikuojantiems dvasines praktikas žmonėms.
Štai kaip šį procesą atpasakoja Jnana jogas Nisargadatta Macharadžas: „Jeigu to, ką aš sakau, reikšmė bus suprasta aiškiai, intuityviai, o ne tiesiog verbaliai ir bus priimta su giliausiu įsitikinimu, tiesiogiai, joks tolesnis žinojimas nebus reikalingas. Šis supratimas nesusietas su laiko koncepcija ir kada tai įvyksta, tai atsitinka netikėtai, beveik kaip nepavaldaus laikui suvokimo blyksnis. Iš esmės šis blyksnis reiškia netikėtą laiko tėkmės proceso nutrūkimą sekundės daliai, kada nustoja funkcionuoti laiko tėkmės procesas… ir įvyksta absoliutus suvokimas. Kai tik supratimo sėklos išleidžia šaknis, santykinio išsivadavimo iš įsivaizduojamos vergovės procesas gali eiti savo keliu, tačiau pats suvokimas visada įvyksta akimirksniu.“
Kol taip neatsitiko, neturėtume būti mechaniniai žaisliukai kažkieno rankose. Privalome naudoti savo protą pagal paskirtį. Galbūt laisvos valios šiame pasaulyje ir nėra, bet, kaip mėgsta sakyti vienas Indijos guru, turime gyventi taip, lyg ji egzistuotų. Kol sąmonės lygmuo dualistinis, egzistuoja ir pasirinkimo galimybė.
Kraštutinumai visur ir visada labai panašūs, tokie panašūs yra ir jogos ortodoksų bei radikalų samprotavimai. Ir šie du dualistiniai poliai lyg koks „veikimo“ laukas verčia mus judėti, kol vieną dieną atsidursime anapus proto, anapus požiūrių. O dualistiniame pasaulyje abu šie poliai, bent jau kaip teorinė koncepcija, gali pasirodyti produktyvūs: ortodoksai kažką saugo ir puoselėja (Višnu), o radikalai griauna (Šyva).
Kad ir kaip būtų, dabar gyvename lyg „tarp“ šių dviejų kraštutinių tendencijų ir ieškome (sąmoningai ar nesąmoningai) savo vietos jogoje ir gyvenime. Gal balansavimas tarp šių jėgų gali atnešti pusiausvyrą ir harmoniją?
Prisimenate pasakojimą apie guru, kuris su mokiniais atėjo prie Gangos šventajam ritualui nešinas dubenėliu maistui? Mokiniai turėjo tokius pat dubenėlius, todėl guru, kad atskirtų savąjį, užkasė jį smėlyje ir suformavo kauburėlį. Koks buvo jo nustebimas, kai atėjęs pamatė, kad visi mokiniai padarė tą patį – ant kranto buvo matyti daug kauburėlių su užkastais dubenėliais. Tai mechaniško sekimo mokytoju pavyzdys. Šis mechaninis požiūris į dvasinius mokymus pakankamai gajus. Čia derėtų susimąstyti, kaip iš viso vyksta vadinamasis mokymas. Kaip galėjo atsitikti, kad tarp svamio Šivanandos mokinių buvo ir Jnana jogas Čaitanjananda (kurio ašramą Himalajuose turėjome galimybę aplankyti per keletą paskutinių Yatrų), ir hatha bei integralinio požiūrio atstovas svamis Vishnu devananda, ir universalusis svamis Satjananda. Ar galite bent sekundei įsivaizduoti svamį Šivanandą, mokantį savo mokinį Višnu devanandą teisingai atlikti asanas? Svamis Švananda sako savo mokiniui: „Kulnai kartu, pečiai atpalaiduoti, rankos… ir t. t.“
Taigi, įsivaizduoti sunku. Todėl kyla klausimas, kokio pobūdžio procesas yra pats jogos mokymas, kaip jis perduodamas? Kad ir kaip būtų, jeigu jogos mokymas įsivaizduojamas kaip tam tikrų fizinių ar kitokių pratimų ir jų sekos kalimas, vėliau, praktikuojant jogą, šis požiūris gali pasirodyti pakankamai paviršutiniškas. Paslaptis čia nedidelė – jogoje beveik nieko negalima išmokti, kaip tą žodį mes Vakaruose suprantame intelektualiąja prasme, – viskas ateina lyg savaime, spontaniškai…
Štai kitas pavyzdys. Jis pateiktas knygoje „Taip jau atsitiko, kad…“ apie advaitos mokytoją Ramešą: „Guru neturi kaip papūga žodis žodin kartoti savo Mokytojo žodžių. Jeigu lemta, kad mokymas įvyktų, jis prasideda savaime, spontaniškai, kai tik žmogus pasiekia Supratimą… Kai kurie Mokytojai labai tiksliai, taškas į tašką, kartoja tai, ką kalbėjo jų Mokytojai. Aš mokydamas pateikiu tai, ko Dabar reikia mano mokiniams. Todėl frazės, kurias ištariu, nepanašios į tas, kurias ištarė mano Guru. Tačiau mokymas lieka tas pats, jis negali pasikeisti… Mokymo forma priklauso nuo to, ko reikia žmonėms, atėjusiems pas tave.“
Vakarietiškas protas linkęs konceptualizuoti, vadinasi, suprimityvinti paties mokymo proceso vyksmą. Tai, kas įgarsinta, jau nėra absoliuti tiesa. Guru dažnai moko tyla, vien buvimas šalia mokytojo turi neįkainojamą vertę. Išeitų, kad visokios jogos technikos yra antrinės, todėl gali būti motyvuotai interpretuojamos (žinoma, klausimas, kas tai gali daryti ir kada?).
Tačiau jeigu jau Dievas davė mums protą, tai turime jį panaudoti – mokytis būtent jam padedant. Nėra ko tikėtis Suvokimo esant pradinėje jogos mokykloje. Protas, beje, reikalingas ne tik jnana jogos studijose, tačiau ir atliekant kitas praktikas. Visokie ribotumai ir proto „barjerai“ egzistuoja tik tam, kad juos pašalintume. Toje pelkėje galima mirkti visą gyvenimą, o galima bandyti iš ten išsikrapštyti. Tačiau svarbu nepersistengti, kad neįkristumėme į dar gilesnę. Atrodo, kad ropščiamės lauk, o iš tikrųjų pelkė traukia dar giliau. Sudėtinga, kai aplink maja, apgaulinga ir turinti daug patrauklių pavidalų iliuzijos galia.
Žinoma, pozityvu jau vien tai, kad vyksta sadhana, dvasinės praktikos procesas, kad ir koks jis būtų. Svarbu ne tiek judėjimo greitis ir konkretus kelias. Svarbu paties judėjimo buvimas ir jo kryptis. Į kalno viršūnę. Koks ilgas ir sunkus tas kelias bus, priklauso nuo daugelio dalykų. Gal kai kam svarbus pats procesas, o tikslas visai neegzistuoja, o kai kas prisiriša prie galutinio tikslo, kuris gali pasirodyti iliuzija ir proto pagimdyta koncepcija. Rodos, laiko šiems ieškojimams turime, nes išminčiai sako, kad laikas yra tik mūsų proto sukurta koncepcija, kaip, beje, ir visos kitos čia paminėtos ir nepaminėtos žmonių protų sukurtos koncepcijos.
Tačiau svamis Šivananda yra kitos nuomonės. Jis siūlo negaišti laiko ir keliauti tiesiai į tikslą. Guru jau nuėjo šį kelią ir paliko ženklus. Tačiau tie ženklai nėra paprasti ir akivaizdūs, juos reikia išmokti skaityti. Štai to sugebėjimo ir gali pritrūkti, kai protai dar nepakankamai išvalyti ir paruošti ilgai kelionei į viršūnę (kuri irgi yra tik proto sukurta dualistinė koncepcija).
Nors ir kaip būtų, šias pastabas, adresuotas pirmiausia pačiam sau, užbaigsiu Ramana Maharshi garsiąja fraze: „Lėmėjas kontroliuoja mūsų likimą ir sielas pagal kiekvienos jų prarabdhakarmą. Jei kažkam lemta neįvykti, tai ir neįvyks, stenkis, kiek nori. Tai, kam lemta įvykti, tikrai įvyks, daryk, ką nori, norėdamas to išvengti. Tai akivaizdu. Todėl geriausia, ką galima padaryti, likti tyloje.“
Vadinasi, rašyti šių eilučių nereikėjo. Bet jos buvo parašytos.
Jogos mokytojai, vesdami asanų klases, dažnai primena, kad kvėpavimas turėtų būti sąmoningas. Tai reiškia, kad kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas neturi likti be praktikuojančiojo dėmesio. Tokia turėtų būti visa jogos praktika, ne vien aklas sekimas paskui „kažką“, tegu ir turintį didelį autoritetą. Tokie dvasios ieškotojai – sekėjai gali pavirsti tiesiog avių banda (beje, labai patogu, kai pačiam nereikia priimti sprendimų). Tada kiekvienai avių bandai atsiras piemuo, tačiau ar tokia yra nemirtingos dieviškosios sielos siekiamybė?
Senojoje gurukulos sistemoje, nežiūrint ypatingų santykių tarp mokytojo ir mokinio, visada buvo skatinamas sąmoningumo elementas. Svamis Šivananda pabrėždavo, kad turime ne vien aklai tikėti ir pasitikėti, o nuolat tikrinti per savo suvokimą ir asmeninę patirtį tai, kas gali būti pavadinta jogos mokslu.
OM OM OM
Narajanas
S. Naudokime Dievo mums suteiktą prietaisą – protą neprisirišdami prie juo kuriamų koncepcijų…